Teisės studijos vis dar išlieka vienos populiariausių (ekonomika, medicina, teisė), tačiau specialistai jau seniai ragina studentus rinktis kitas profesijas. Vis dažniau tenka išgirsti nuomonę, jog Lietuvoje teisininkų yra per daug. Teisininko profesija jau nebėra minima tarp tų, kurių specialistų galimybės įsidarbinti būtų didelės. Galima pateikti pavyzdį – Lietuvos darbo biržos duomenimis Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Tauragės ir kitų apskričių teritorijose teisininkų įsidarbinimo galimybės yra mažos. Vos vienoje iš 10 apskričių (Klaipėdos apskrityje) teisininko specialybė yra įvardijama kaip paklausi. Nepaisant to, studijuojančių socialinius mokslus, tarp jų ir teisę – nemažėja. Vis dar neišnyksta klaidingas požiūris į teisininko specialybę kaip prestižinę, teikiančią itin dideles pajamas. Baigiantys teisės studijas studentai susiduria su skaudžia realybe, supratę, jog konkurencija darbo rinkoje dėl teisinio pobūdžio darbo yra itin didelė ir darbo paieškos gali užsitęsti itin ilgai. Atkreipkime dėmesį į teisinio darbo skelbimų populiarumą – Infolex teisės portale 2012-10-02 patalpintas advokatų kontoros skelbimas apie laisvą darbo vietą teisininkui. 2012-10-05 (t.y. per 3 dienas nuo paskelbimo) skelbimas peržiūrėtas daugiau nei 2000 kartų! Konkurencija milžiniška, darbo rinka perpildyta. Ką daryti studentui, norinčiam dirbti? Kur gauti reikalaujamą darbo patirtį? Nusivylę teisinio darbo paieškomis teisininkai padaro išvadą, kad Lietuvoje norint gauti teisinį darbą reikia būti kilusiam iš teisininkų šeimos, turėti pažinčių ar pan. ir galiausiai įsidarbina vadybininkais, padavėjais ar pan. Išvada – teisės studijos neatsiperka, galimybė įsidarbinti ar padaryti karjerą – menka. Kaip į šią situaciją reaguoja advokatai ir pati Lietuvos advokatūra?
Užuot siekusi pagerinti esamą situaciją, sukurti daugiau darbo vietų teisininkams, ar mažinti reikalavimus, keliamus norint tapti advokatu, Lietuvos advokatūra užsiima visiškai pašaline veikla - kovoja su teisinių paslaugų įmonėmis, aukština ne tik pačią advokato profesiją, bet darbą būtent advokatų kontoroje, tuo siekdama ne gerinti situaciją darbo rinkoje, bet tiesiog siekdama išlaikyti advokatų pelnus ir susidoroti su atsiradusiais konkurentais. Advokatų skelbiamas itin neigiamas nusistatymas prieš teisinių paslaugų įmones – nesuprantamas. Šios įmonės, priešingai nei advokatų kontoros suteikia galimybę ten įsidarbinusiam asmeniui gauti būtiną tolesnei karjerai darbo patirtį, suteikia galimybę tobulėti įvairiose srityse. Kaip jaustis teisės studijas baigusiam asmeniui, turinčiam pripažintą diplomą, tęsiančiam studijas aukštesnėje pakopoje, ir įsidarbinusiam teisinių paslaugų įmonėje, jaučiančiam, kad kasdien tobulėja, įgyja naudingų teisinių žinių, teikia klientui kokybiškas teisines paslaugas, kai advokatai tokių įmonių, kurios bene vienintelės suteikia galimybę įgyti patirtį, absoliučiai nevertina ir perša visuomenei nuomonę apie tokiose įmonėse teikiamų paslaugų nekokybiškumą. Advokatų teiginys, kad teisinių paslaugų įmonės teikia nekokybiškas paslaugas ar kad jose dirba teisinio išsilavinimo neturintys asmenys – visiškai klaidingas. Šiose įmonėse (ir konkrečiai įmonėje „Skyrybų centras“) dirba teisinį išsilavinimą turintys, geriausių studentų dešimtuke buvę studentai, teisės studijas toliau tęsiantys Mykolo Romerio universitete bei pranašumą teisės studentų rengimo srityje turinčiame Vilniaus universitete. „Skyrybų centre“ nuolat dirba apie 30 asmenų, apie 80% jų yra jauni teisininkai, ką tik baigę ar bebaigiantys studijas, esantys dėkingi už galimybę įgyti praktikos ir žinių (kadangi kitur be atitinkamos darbo patirties šiuo metu įsidarbinti beveik neįmanoma) bei išbandyti save teisininko profesijoje. Apie teisinių paslaugų bendrovių netinkamumą kalba tik advokatai ir Lietuvos advokatūra – klientai šių įmonių darbu lieka patenkinti, pasinaudoję vienomis paslaugomis, neretai grįžta dėl kitų teisinių klausimų sprendimo, pripažindami, jog teisinės paslaugos teikiamos kokybiškai. Lygiai taip pat kaip ir advokatai, teisinių paslaugų įmonės teikia aukšto lygio teisines paslaugas, ir yra orientuotos į kliento interesų patenkinimą. Pažymėtina, kad net teisėjai, patys dėl savo perdėto „kabinėjimosi“ išugdę profesionalų specializuotų teisinių paslaugų teikėją šeimos bylose, pripažįsta „Skyrybų centro“ teisininkų profesionalumą ir rengiamų dokumentų kokybiškumą, kadangi neretai tenka išgirsti jų pastabas advokatams, siūlant pasikonsultuoti su „Skyrybų centro“ teisininkais dėl tinkamo procesinių dokumentų rengimo.
Advokatų itin pabrėžiamas skirtumas tarp advokatų ir teisinių paslaugų įmonių negali būti traktuojamas advokatų kontorų naudai – nors teisinių paslaugų įmonės kaip juridiniai asmenys turi teisę į reklamą, kurios neturi advokatai, tačiau jos privalo mokėti įvairius mokesčius (PVM, pelno), įmonės įsteigimui būtinas atitinkamas įstatinis kapitalas, dėl jų netinkamų veiksmų galima skųstis teismui – todėl teiginys, kad įmonės yra niekieno neprižiūrimos ir žala klientui nebūtų atlyginta, akivaizdžiai neteisingas. Kaip yra tuo atveju, jeigu žalą asmeniui, dėl netinkamų teisinių paslaugų teikimo, sukelia advokatas? Aišku, visi advokatai vienbalsiai teigtų, jog privalomai draudžia savo civilinę atsakomybę, todėl žala klientui būtų atlyginta. Tačiau, jei nukentėjęs klientas teisme mėgintų bylinėtis su jam žalą padariusiu advokatu, ar toks asmuo rastų jo teises ir interesus sutinkantį ginti ir prieš kolegą norintį kovoti advokatą? Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veiktų advokatų solidarumo principas, ko pasekoje, nukentėjęs asmuo nerastų nei atstovo, nei būtų atlyginama jo patirta žala. Ir priešingai, jei žalą klientui sukeltų teisinių paslaugų įmonė, dauguma advokatų mielai sutiktų padėti, juk šiuo metu svarbiausias advokatų tikslas – susidoroti su savo didžiausiais konkurentais – teisinių paslaugų įmonėmis.
Atkreipkime dėmesį į pačių advokatų daromas nusikalstamas veikas – ne vienas jų buvo kaltinamas kyšininkavimu, sukčiavimu ar pasikėsinimu daryti šias veikas. STT teigimu, žmonių advokatai, per kuriuos perduodami kyšiai, piktnaudžiauja jiems suteiktu imunitetu, „kuris yra toks pats kaip Prezidento“ ir tokiu būdu pinigus pasisavina bei pasididina savo honorarą. Siūlymai įteisinti operatyvinės veiklos galimybę, advokatui dar nesant įtariamuoju ar kaltinamuoju, advokatų tarpe sukėlė didžiulį pasipiktinimą dėl tokiomis pataisomis pažeidžiamų advokatų veiklos garantijų. Teigtina, kad jeigu advokatai Lietuvoje būtų sąžiningi, nekyšininkaujantys, besilaikantys nepriekaištingo elgesio reikalavimo, neturėtų ko slėpti, todėl tokio pasipriešinimo ir pasisakymų gausybės, motyvuojant net ginamųjų privatumu, nebūtų buvę. Apie advokatų nesąžiningumą beveik kiekvieną mėnesį skelbiama spaudoje, televizijoje ir internetiniuose naujienų portaluose. Naujausia aktualija susijusi su advokatų nusikalstamos veiklos vykdymu ir pagrindžianti aukščiau pateiktus teiginius yra STT pateikta informacija apie korupcijos tinklo Migracijos departamente atskleidimą, įtariamųjų sąraše esant net dviems advokatams ir dviems advokatų padėjėjams. Aiškinamasi galima korupcinė schema, kai leidimus laikinai gyventi Lietuvoje arba tokius leidimus prasitęsti pageidaujantys ne ES šalių piliečiai mokėdavo pinigus tarpininkaujantiems advokatams bei jų padėjėjams.
Iš advokatų dažnai girdima, kad teisines paslaugas teikiančios įmonės išimtinai koncentruojasi į pelno gavimą. Tačiau advokatai lygiai tiek pat yra orientuoti į pelną. Atsiradus teisinių paslaugų įmonių ir advokatų konkurencijai, advokatai suvokdami, kad jų įvaizdis ir pelnas nukenčia (kadangi teisinių paslaugų įmonės teikia lygiai tiek pat kokybiškas ir net kokybiškesnes paslaugas bei pritraukia klientus paslaugoms adekvačiomis ir jiems priimtinesnėmis kainomis), ėmė piršti visuomenei savo neigiamą požiūrį į teisinių paslaugų įmones. Ar čia ir yra itin aukšti, advokatų pabrėžiami, jiems privalomi etikos standartai, vis aktyviau skleidžiant gandus apie konkurentus?
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos advokatūra siekia netgi advokato vardo naudojimo monopolizavimo. To pasekoje, įmonė įregistravusi „Velnio advokato“ vardą buvo paduota į teismą. Nors lotyniška frazė „Advocatus diaboli“ (lietuviškai - „Velnio advokatas“) atsiradusi net XVI amžiuje yra paplitusi, plačiai naudojama, yra teisinio – religinio pobūdžio sąvoka, skamba žaismingai ir visiems puikiai žinoma - advokatūra ir čia įžvelgia grėsmę ir konkurenciją. Žodžio „advokatas“ savinimasis, nors tai ir yra bendrinis žodis, nebūtinai reiškiantis suteiktą advokato laipsnį, rodo, jog Lietuvos advokatūra, kovoje su teisinių paslaugų bendrovėmis pasiryžusi bet kokiomis priemonėmis atsikratyti naujų teisinių paslaugų teikimo rinkos dalyvių. Atsižvelgiant į šią situaciją, pagrįstai kyla klausimas, ar Lietuvos advokatūros kova su teisinių paslaugų įmonėmis apskritai nėra absurdiška?
Drįsčiau teigti, jog Lietuvos advokatūra išdrįso eiti, mano nuomone, nusikalstamu keliu – viešai deklaruodama, kad baus advokatus, kurie teikia paslaugas „Skyrybų centrui“, nežiūrint į tai, kad šios paslaugos teikiamos vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Nors, o ką jai belieka daryti, juk žmonėms kreiptis neuždraus, o konkurentą pašalinti – būtina. Taigi akivaizdu, jog Lietuvos advokatūra naudojasi vienintele jai likusia išeitimi - manipuliuoti advokatais. Konkretus pavyzdys – skyrybų byloje, klientas teismo posėdyje buvo atstovaujamas ne tik advokato (su kuriuo buvo sudaręs atstovavimo sutartį), bet ir atstovo pagal įgaliojimą, paties „Skyrybų centro“ vadovo (buvusio teisėjo, advokato ir galiausiai asmens turinčio nepaneigiamą teisinį išsilavinimą, kvalifikaciją bei patirtį). Nors byla jau praktiškai buvo laimėta, kitos šalies advokatė įskundė „Skyrybų centrui“ paslaugas teikiantį advokatą dėl pasyvumo teismo posėdyje, kadangi daugiau pasisakymų reiškė būtent atstovas pagal įgaliojimą. Žinoma, advokatūra į tai reaguoja ypač rimtai – advokatui iškelia drausmės bylą. Teigtina, jog advokatūra vykdo savo grasinimą susidoroti su „Skyrybų centrui“ paslaugas teikiančiais advokatais. Tačiau ar tai teisinga ir pagrįsta? Kada Lietuvos advokatūra supras, kad „Skyrybų centras“ yra kvalifikuotas specializuotų teisinių paslaugų teikėjas, ir kad pačių advokatų veikla ir elgesys atgraso žmones ir nukreipia juos būtent į „Skyrybų centrą“?
Pagal LR advokatūros įstatymo 3 straipsnį - advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas. Bet ar iš tiesų? Atsižvelgiant į LR advokatūros įstatymo 7 straipsnį galima susidaryti priešingą nuomonę. Fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis:
1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;
2) turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);
3) turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atliko ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą;
4) yra nepriekaištingos reputacijos;
5) moka valstybinę kalbą;
6) išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą;
7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Akivaizdu, kad advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo reikalavimas, itin palanki galimybė užkirsti teisininkui kelią tolimesnei karjerai. Neišlaikęs advokatų kvalifikacinio egzamino asmuo gali jį perlaikyti ne anksčiau kaip po pusės metų. Vadinasi, pasinaudodama šiuo punktu, advokatūra gali taikyti nepagrįstai griežtus vertinimo kriterijus ir taip kontroliuoti Lietuvoje esančių advokatų skaičių. Apskritai, kam reikalingas advokato kvalifikacinis egzaminas? Juo yra tik ribojama advokato karjeros galimybė, o ne parodomas itin aukštas advokatų kvalifikacijos lygis. Perlaikymų skaičius neribojamas – vadinasi, advokatu, su advokatūros (Advokatų tarybos) pagalba, gali ir iš vis netapti.
Esant didelei teisininkų bedarbystei Lietuvoje, būtina liberalizuoti galimybę tapti advokatu. Tikslinga keisti Advokatūros įstatymo 7 straipsnį ir asmenims siekiantiems tapti advokatais taikyti šiuos reikalavimus:
1. Teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinis kvalifikacinis laipsnis (vienpakopis teisinis universitetinis išsilavinimas);
2. Neturėti sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų, nepiktnaudžiauti psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
3. Nebūti teistam už nusikalstamą veiką, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne;
4. Advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reikalavimas.
Panaikinus reikalavimus dėl teisinio darbo stažo ir ne trumpesnės kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktikos atlikimo bei advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo, būtų atviras kelias jauniems teisininkams – turintiems universitetinį teisinį išsilavinimą, be jokių papildomų ir net nereikalingų egzaminų tapti advokatais. Analizuojant dabartinius reikalavimus advokatams, nesuprantama, kodėl advokato profesija yra taip sureikšminama. Kaip pavyzdį galima pateikti gydytojo profesiją - baigusiesiems medicinos studijas išduodamas aukštojo mokslo diplomas, nurodantis suteiktą gydytojo kvalifikaciją, ir internatūros pažymėjimas, nurodantis suteiktą medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją – ir to pakanka, kad asmuo verstųsi gydymo praktika, nors gydytojo profesija – viena atsakingiausių, kur sprendžiami gyvybės ar mirties klausimai. Atsisakius visų nereikalingų ribojimų siekiant advokato vardo, jaunasis teisininkas tapęs advokatu ir palaipsniui imdamasis vis sudėtingesnių bylų, įgytų visą reikalingą patirtį, dėl reklamos iš „lūpų į lūpas“ susiformuotų jo klientų ratas. Tad ar ne laikas reformoms? Ar ne laikas Lietuvoje egzistuoti liberaliai, jaunimą priimančiai struktūrai? Įvykdžius advokatūros reformą advokato vardo suteikimas priklausytų jau nebe nuo Lietuvos advokatūros, o būtent pati darbo rinka atrinktų, kuris advokatas sugeba gerai dirbti ir pasiekti klientus tenkinančių rezultatų, o kuris ne.
Jaunųjų teisininkų įsidarbinimo galimybių ribotumas bei Lietuvos advokatūros neveiklumas šioje srityje, verčia ieškoti ir siūlyti ir kitus jaunųjų teisininkų nedarbo problemos sprendimo būdus. Įsivaizduokime situaciją, kai jaunas, ką tik diplomą gavęs teisininkas, įkuria savo teisinių paslaugų įmonę. Tuo tikslu, jis turi nuomotis patalpas, mokėti nuomą, pirkti būtiną biuro įrangą – kompiuterį, kopijavimo aparatą, baldus ir kt. Galime iškart įžvelgti naudą ir valstybei, kadangi būtų mokamas ir gyventojų pajamų mokestis, ir pridėtinės vertės mokestis nuo visų įsigyjamų daiktų. Šis jaunasis teisininkas kreipiasi į Teisingumo ministeriją – kad gautų atitinkamą licenciją ar leidimą, kurie suteiktų jam teisę: tvirtinti dokumentų nuorašus, gauti reikalingus duomenis iš VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ ir pan. Pažymėtina, kad minėtus veiksmus šiuo metu atlikti gali tik advokatai, todėl ir teisinių paslaugų įmonės yra priverstos samdytis advokatus, su kuriais, kaip jau buvo minėta, Lietuvos advokatūra ir žada susidoroti. Siekiant gauti minėtą licenciją, asmuo turėtų užpildyti atitinkamą deklaraciją (ar įsipareigojimą), kad duomenys bus naudojami tik tiesioginiam darbui, o jeigu paaiškėtų piktnaudžiavimo atvejų, ši licencija skundui pasitvirtinus iškart būtų panaikinama. Žinoma, už tokią licenciją teisinį verslą pradedantis asmuo turėtų susimokėti tam tikrą nustatytą mokestį, tarkim, 1000 Lt metams, siekiant naudos ir valstybės biudžetui. Licencijų turėtojai būtų skelbimai viešame registre internetinėje erdvėje, pavyzdžiui, Teisingumo ministerijos tinklalapyje. Kiekvienas teisininkas, licencijos turėtojas, būtų įpareigotas dirbti ir naudoti visus duomenis sąžiningai, nes praradus gautą licenciją jo verslas būtų visiškai „paralyžiuojamas“. Negana to, tokių teisinių paslaugų įmonių vadovai ir darbuotojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėtų teisę dalyvauti visų instancijų teismo posėdžiuose ginant savo klientų teises ir interesus. To pasekoje, nereikėtų taip sureikšminti mūsų advokatūros vaidmens, kaip yra šiuo metu, nes dabartinė advokatūra, mano nuomone, nesugebanti matyti savo pačios trūkumų, daromų klaidų, neveiklumo, besivelianti į beprasmę kovą su teisinių paslaugų įmonėmis vien dėl siekio išsaugoti savo pelnus, bet prisidengiant siekiu išsaugoti teisinės sistemos tobulumą, yra piktybinis auglys ant Lietuvos teisinės sistemos kūno.
Nesenai spaudoje paviešintas I. Vėgėlės nuogąstavimas, kad būtų itin liūdna, jei teisių ir pareigų santykio perspektyvoje buvimas teisines paslaugas teikiančios uždarosios akcinės bendrovės darbuotoju atrodytų patrauklesnis nei buvimas advokatu, jo padėjėju ir advokatūros bendruomenės nariu. Atsižvelgiant į esamą situaciją darbo rinkoje, nereikalingus apribojimus siekiant tapti advokatu, advokatų pasisakymus ir skleidžiamus nepagrįstus gandus apie teisinių paslaugų įmones, kurie tik parodo advokatų rūpinimąsi savo interesais, savo pelnu, o ne teisine sistema, teisininko profesija, teisininkų įsidarbinimo galimybėmis ir užimtumu - galima daryti prielaidą, kad tokia situacija neišvengiamai susiklostys ir teisinių paslaugų įmonių populiarumas, ir ypač specializuotos teisinių paslaugų bendrovės „Skyrybų centro“ populiarumas tik didės.
Nesenai į mane kreipėsi jaunuolis, advokato padėjėju dirbantis jau 2 metus . Jis pasakojo, kad jo advokato padėjėjo praktikos vadovas dingo (manytina, kad arba „užgėrė“, arba dėl kažkokių sveikatos problemų, neatmetant galimybės, kad šiam advokatui „pavažiavo stogas“). Advokato negali rasti nei šis jaunuolis, nei minimo advokato partneriai. Advokatas užsislaptinęs savo adresą, jo neteikia net Gyventojų registro tarnyba. Ką toks advokato dingimas reiškia jo padėjėju dirbančiam jaunuoliui? Kadangi jis jau 2 metus dirba advokato padėjėju, gali laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, ir netgi eiti į posėdžius bei atstovauti klientus. Tačiau pažymėtina, kad norint laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, reikalingas teigiamas advokato padėjėjo praktikos, kuri visus 2 metus turi būti atliekama pas tą patį advokatą, įvertinimas. Šiuo atveju, dingus praktikos vadovui, advokato padėjėjas yra visiškai absurdiškoje, ir pabrėžtina, kad ne dėl savo kaltės, padėtyje – jam reikia keisti vadovą, tačiau jo ne tik kad neįmanoma surasti, bet net ir suradus naują advokatą, šio jaunuolio, advokato padėjėjo praktika prasidėtų iš naujo ir vėl reikėtų 2 metus atlikinėti praktiką, gauti vadovo teigiamą įvertinimą, kad būtų galima laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą!!! Ar tokius advokatūros veiksmus galima pateisinti, kai žlugdoma jaunojo teisininko ateitis arba, kitaip tariant, akivaizdžiai rodoma, jog daugiau konkurentų, t.y. advokatų, darbo rinkoje nebereikia!?
Savo teiginį, kad advokatai už jauniesiems teisininkams teikiamą galimybę tapti advokatų padėjėjais reikalauja tam tikrų sumų, galiu pagrįsti dar vienu konkrečiu hipotetiniu pavyzdžiu. Sklinda gandai - kad už galimybę dirbti advokato padėjėju, turi susimokėti už darbo vietą. Kainos – 3000-7000 Lt (priklausomai kokia advokato finansinė padėtis ir kaip jis „alkanas“ pinigams), o norint „išlaikyti“ advokato kvalifikacinį egzaminą iš pirmo karto - ~10 000 Lt. Į mane kreipęsis vienas teisininkas pasakojo, kad už advokato padėjėjo darbo vietą advokatui sumokėjo ~4000 Lt. Negana to, po 3 metų, advokatas vėl reikalauja pinigų - esą, aš nekaltas, kad tu per 3 metus nesugebi išlaikyti advokato egzaminų – sumokėjai 4000,00 Lt, mokėk dar 4000,00 Lt ir aš dar 3 metus tave laikysiu. Taigi net „nusipirkęs“ advokato padėjėjo vietą („statusą“) – negali būti ramus dėl savo ateities. Jaunasis teisininkas, siekdamas padaryti karjerą ar bent turėdamas minimalius tikslus – dirbti teisininku, ar advokato padėjėju advokatų kontorose – yra pasmerktas vykdyti advokatų reikalavimus ir mokėti jų nurodomas sumas. Jeigu, tarkim, šis jaunuolis kreiptųsi su skundu į Lietuvos advokatūrą (nes prokuratūra bejėgė – teigia, jog tokios situacijos ir advokatų reikalavimai legalūs, tai yra nebent advokatų etikos pažeidimai), jis tiesiog pasmerktų save – niekad jokio darbo advokatų kontorose jis nerastų. Advokatų tarpe pasklistų gandas apie tokį „išsišokantį padėjėją“ ir pritardami savo kolegos veiksmams, kadangi nesąžiningi advokatai gali elgtis lygiai taip pat, ir bijodami patys nebūti įskųsti, tokio skundą parašiusio asmens niekad į savo kontoras darbui nepriimtų.
Taigi situacija yra tokia, kad jauniesiems teisininkams galimybės rasti advokato padėjėjo (os) darbą yra menkos (žinoma, turint pažinčių ar gerą išvaizdą (merginoms) yra lengviau). Norėdamas įgyti teisinio darbo patirties ir tapti advokato padėjėju, jaunasis teisininkas (ė) turi arba vergauti advokatams – t.y. dirbti už dyką, arba nuolankiai vykdyti jų nurodymus ir mokėti atitinkamas sumas, - gi lengviausia, kaip minėjau, advokato padėjėju tapti gerą išvaizdą turinčioms merginoms, tampant tų advokatų meilužėmis. Jau turėdamas tam tikrą teisinio darbo patirties metų skaičių ir norėdamas tapti advokato padėjėju, vėlgi gali būti verčiamas už tai susimokėti. Be to, pažymėtina, kad nėra garantijų, jog tai vienkartinis mokestis, nes advokatas po kurio laiko gali ir vėl pareikalauti užmokesčio už savo menamus „vargus“. Kadangi tokia yra reali situacija Lietuvoje ir matome, kad Lietuvos advokatūra jokių veiksmų nesiima, akivaizdu, kad tuo parodoma, jog daugiau konkurentų rinkoje nebereikia, todėl tiesiog bandoma tam užkirsti kelią, įvairiausiais būdais ribojant galimybes advokato karjeros siekimui.
Permainomis ir „revoliucija advokatūroje“ turi būti suinteresuoti tik jaunieji teisininkai, kadangi nei advokatūra, nei LR Prezidentė, nei Teisingumo ministerija nei kiti subjektai nieko nedaro ir tikėtina, kad ir ateityje jokių veiksmų, gerinančių esamą situaciją, nesiims. Iš kur toks mano įsitikinimas? Galiu pasakyti, kad pats esu rašęs daugybę raštų įvairioms institucijoms dėl advokatūros liberalizavimo : LR Prezidentės prašiau spręsti jaunųjų teisininkų bedarbystės problemą ir inicijuoti advokatūros reformą ir žinodamas, apie su šių klausimų sprendimu susijusių subjektų korumpuotumą ir suinteresuotumą esamos situacijos išsaugojimu, net prašiau šio reikalo neperduoti Teisingumo ministerijai, dėl aiškių, mano nuomone, lobistinių jos ryšių su Lietuvos advokatūra, kaip pagrindiniu subjektu, kuriam jokie pakeitimai ir reformos visiškai nenaudingi. Vis tik, mano siūlymai atsidūrė Teisingumo ministerijoje ir ten buvo priimta ta išvada, kuri manęs visiškai nenustebino – reformos netikslingos ir nenaudingos, taip sakant „vsio zakono“ - ratas užsidarė. Žvelgiant iš advokatūros pusės, o kaip bebūtų keista ir iš mano paties, kaip teisinių paslaugų įmonės vadovo pusės, galiu tik pritarti - reformos absoliučiai nenaudingos, nes man atsiras daugiau konkurentų, tačiau kodėl niekas nepagalvoja apie jaunųjų teisininkų problemas, kodėl nesistengiama jiems padėti? Advokatų korupcija, teisininkų išnaudojimas dirbant advokatų padėjėjais, galimi reikalavimai sumokėti tam tikras sumas, kad asmuo galėtų tapti advokato padėjėju, advokatūros egzaminų galimai netinkamas vertinimas, jei kandidatas priverstas laikyti egzaminą net kokius 15 kartų - ar viso šito dar per mažai, kad jaunimas suprastų, jog niekas jiems nepadės, jei jie patys nekovos ir nekeis esamos situacijos. Pats jaunimas turi sukilti, viešinti problemas su kuriomis susiduria, inicijuoti reformas ir net „advokatūros revoliuciją“. „Arabų pavasaris“ – puikus pavyzdys, rodantis kaip reikia kovoti ir siekti savo teisių. Laikas nebetylėti, o nusiteikti kovai ir realių reformų siekiui!
Nors šių reformų inicijavimu pats sau „kertu šaką, ant kurios sėdžiu“, kadangi įvykdžius visus teikiamus siūlymus konkurencija teisinių paslaugų teikimo srityje išaugtų, o tai visiškai nėra naudinga „Skyrybų centrui“ kaip teisinių paslaugų įmonei, tačiau aš, kaip asmuo, nuolat kovojantis su neteisybe1, esu pasiryžęs padėti jauniesiems teisininkams kovoje dėl advokatūros liberalizavimo. Pažymėčiau, jog esu įkūręs tinklalapį – www.advokaturaa.lt, kuriame jaunieji teisininkai gali rašyti savo prašymus, peticijas, išlieti skausmą, problemas, su kuriomis susiduria ieškodami darbo ar jau dirbdami advokatų kontorose, paviešinti atvejus, kai už tapimą advokatu reikalaujami kyšiai ir kt. Nusiskundimus taip pat galima siųsti ir el.paštu – info@gerasadvokatas.info.
Nors straipsnyje yra konkrečiai įvardijamas „Skyrybų centras”, pažymiu, jog straipsnio tikslas nėra reklama. Vis didėjantys klientų srautai rodo, kad „Skyrybų centrui” reklamos ir taip pakanka, ir ne veltui kiekviename visuotiniame susirinkime advokatai užduoda klausimus advokatūros vadovybei – V.Papirčiui, L.Meškauskaitei, - kada gi pagaliau bus susidorota su „Skyrybų centru”, kuris tampa bene didžiausiu advokatūros konkurentu, ir kaip bus nubausti tie advokatai – Jūs tik įsiklausykite į tokius klausimus, – būtent nubausti advokatus, kurie teikia paslaugas teisinio aptarnavimo sutarties pagrindu, t.y. vadovaujantis tiek LR advokatūros įstatymu, tiek LR CK, tiek LR CPK bei kitais norminiais aktais, reglamentuojančiais advokato profesinę veiklą – tai kada gi šie advokatai bus nubausti? Tokie advokatūros veiksmai rodo, kad tokia advokatūra, kokia jinai yra dabar, išgyvena paskutines merdėjimo akimirkas ir tik laiko klausimas, kada šis „piktybinis auglys” bus pašalintas nuo Lietuvos teisinės sistemos kūno.